AR SAUGU GYVENTI LIETUVOJE? ("POZICIJA" Nr.1, 1995 balandis)

  Vieniems Vytautas Petkevičius - odiozinė figūra, kitiems - drąsą, ryžtą, veržlumą ir paprastumą įkūnijantis žmogus. Šiaip ar taip, nepastebėti V.Petkevičiaus neįmanoma. Ir jeigu rašytojo gerbėjai naujų jo knygų laukia nesulaukia, tai politikos panorama be jo tvirto stoto sunkiai įsivaizduojama. Dabartinės jo pareigos - Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės saugumo komiteto pirmininkas. Vargu ar rašytojas galėtų turėti geresnę progą puikiai pažinti valdžios virtuvę. Šįkart ne apie kūrybą, o apie Lietuvos valstybės saugumo problemas su Vytautu PETKEVIČIUMI kalbasi "Pozicijos" vyriausiasis redaktorius Vytautas BUDNIKAS.

  - Jums teko nelengvas išbandymas: plunksną pakeisti į valstybės tarnautojo portfelį, sakyčiau, ypatingos svarbos. Dabar kaip niekad Jūs galite palyginti rašytojo vizijas su realiais valstybės egzistencijos dalykais. Kaip Jūs vertinate Lietuvos valstybės nepriklausomybės galimybes? Kokios Lietuvos saugumo sąlygos, garantijos? Kokia Lietuvos valstybės saugumo doktrina?

  - Mūsų tikslas aiškus - valstybėje turi būti tvarka: ir kariuomenėje, ir pasienyje, ir muitinėse. Svarbiausia - suvaldyti kol kas sunkiai valdomą procesą. O Lietuvos saugumo problemos gali būti suprantamos įvairiai. Labai svarbus visos tautos požiūris į tai. Jei kalbame apie saugumo doktriną, tai ji išdėstyta dokumentuose, kuriuos paskelbėme spaudoje. Šiuos dokumentus svarstys visos partijos. Galimas dalykas, atsiras pataisų. Į tas, kurios geros ir tinkamos, mes atsižvelgsime, jas priimsime. Pagrindinis doktrinos akcentas - visos tautos gynyba.

  - Ką turite omenyje?

  - Lietuvos kariuomenė karinės intervencijos atveju atsilaikytų vieną, galbūt dvi savaites. Iki tol, kol atskubės tam tikra pagalba, arba apskritai iki tam tikro laiko. Kiekvienam aišku, kad galynėtis su didžiosiomis kaimynėmis kariniu požiūriu mes negalėtume. Taigi turim kalbėti apie visos tautos pasipriešinimą. Tiesa, irgi tam tikro lygio. Negalima priešintis iki visiško tautos išnykimo! Bet priešintis turėtume visi. Vien tam, kad priešas žinotų, jog, mus užpuolus, bus daugiau bėdos negu naudos. Taigi visos tautos galimas priešinimasis ir būtų mūsų nepriklausomybės garantija.  

  - Tačiau skaudi prieškario ir pokario patirtis rodo, jog ir tauta ne visada būna vieninga ir pasipriešinimas reikalauja daugybės kartais sunkiai pateisi­namų aukų.

  - Tai tiesa. Ir laukiamoji pagalba, apie kurią jau buvau užsiminęs, ne visada laiku ateina. Bet vis tiek mūsų pasiryžimas totaliai priešintis turi tapti atgrasus.  

  - Ar ne geriau Lietuvai šlietis prie stipresnių ir patikimesnių partnerių? Gal vertėtų bendradarbiauti su kuria nors šalimi karo reikalų srityje. Šiandien vieni rodo į Vakarus, kiti į Rytus. Ką manote Jūs?

  - Mes jau žengėme pirmą žingsnį prašydami priimami į NATO. Tačiau kada tai įvyks? Gal po penkerių, gal po dešimties metų. O gal dar vėliau... Pagaliau, kas žino, kurlink pakryps Vakarų politika? Iš istorijos daug ko galėtume pasimokyti. Todėl, mano nuomone, reikalingi dvišaliai susitarimai. Tą rekomenduoja ir NATO. Jau susitarėme su Lenkija, Baltarusija. Reikia susitarti ir su Rusija. Negalime veržtis į NATO su savo problemomis. Pirmiausia turime susitarti su kaimynais. Manau, kad dvišaliai susitarimai - tai svarbiausias mūsų valstybės saugumo garantas.  

  - Suprantama, Rusija sieks turėti karines bazes Pabaltijyje, Lietuvoje.

  - Šiuo klausimu mes tvirtai apsisprendėme: Kons titucija skelbia, kad Lietuvoje negali būti jokios svetimos kariuomenės karinių bazių. Konstitucijos nuostatų privalome šventai laikytis.  

  - Į valstybės nacionalinio saugumo problemų ratą įeina ir Lietuvos teisėtvarka. Ši sritis - dar nearti dirvonai.

  - Taip netvirtinčiau. Mūsų problemų akiratyje - nusikalstamumas, prekyba ginklais, narkotikais ir pan. Yra įvardintos ir vidaus grėsmės. Kokio nors konflikto atveju Respublikos Prezidentas tampa vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. O ginkluotosios pajėgos - tai visos vidaus tarnybos, kurios gali priešintis: policija, saugumas, vidaus kariuomenė, savanoriai, šauliai, žodžiu, visos jėgos tarnybos.

1995 04

  - Jei palietėme nusikalstamumo problemą, gal vertėtų šiek tiek plačiau apie ją. Nesaugūs Lietuvos verslininkai, įbauginti paprasti žmonės. Kartais rodosi, kad Lietuvoje nusikalstamumas dirbtinai eskaluojamas. Siekiama sudaryti netvarkos, chaoso ir nestabilumo įspūdį. Užsienio investitoriai darosi itin atsargūs, neskuba investuoti kapitalo į mūsų ekonomiką. Kam tai naudinga?

  - Jūsų įtarumas, sakyčiau, perdėtas. Mano nuomone, kad nusikalstamumas gerokai sumažėtų, reikėtų padaryti tris dalykus: pirma - įgyvendinti teisėtvarkos reformą. Šiuo metu, gali sakyti, dar tik vyksta įstatymų revoliucija.

  Antra - teismų reforma. Dabar teismai jau keturių pakopų. Jie turėtų veikti efektyviau, ryžtingiau taikyti naujus įstatymus.

  Trečia - ir toliau turėtų veikti nusikaltimo prevencijos įstatymas. Šis įstatymas padėjo apriboti nusikalstamų grupuočių veiklą, kai kurias pavyko ir likviduoti. Juo remiantis parengtos baudžiamosios bylos, kurios artimiausiu metu bus perduotos teismui.

  Beje, reikia atvirai pasakyti, kad grupinio nusikalstamumo neįmanoma visiškai likviduoti. Tokio pobūdžio nusikalstamumo esama visame pasaulyje, net ir senų demokratijos tradicijų šalyse. Vargu ar mums pavyks tapti išimtimi. Tačiau kovoti su šiuo reiškiniu, žinoma, turime kur kas ryžtingiau.  

  - Dar viena problema: bet kuris teisininkas pasakytų, kad mūsų įstatymdavystėje apstu kolizijų, kad vieno įstatymo teiginiai prieštarauja kitam įstatymui.

  - Tai atskira tema. Tačiau jei kalbame apie nusikalstamumą, tai lig šiolei buvo šiokių tokių trukdymų. Vienas jų - tai nuosavybės neliečiamumo įtvirtinimas Konstitucijoje. Šiuo metu Konstitucinis teismas aprobavo įstatymą, kuriuo įtvirtinama tokia nuostata: pagrobtas ar kitaip neteisėtu būdu įgytas turtas nėra neliečiamas.

  Negalime atmesti ir visuomenės reakcijos svarbos. Teismai gauna vis daugiau liudininkų parodymų. Imama labiau pasitikėti teisėsaugos organais dėl liudininkų įslaptinimo. Beje, įslaptinimą teismo procese reikėtų garantuoti papildomais įstatymais. Nes esama atvejų, tarkim, "Centuriono" byla, kai po teismo posėdžio buvo susprogdintas vienas iš liudininkų.

  - Ar nemanote, kad kai kurie teisėsaugos organai glaudžiai susiję su nusikalstamomis struktūromis?

  - Nedrįsčiau taip teigti. Daugiau atsakomybės už sandėliuojamus, saugomus ginklus turėtų prisiimti karinės struktūros. Būta atvejų - Panevėžyje, Alytuje, - kai karininkų butuose aptikome nemažai ginklų ir šaudmenų.

  - "Respublikos" dienraštis rašė apie Vidaus reikalų ministerijos ryšius su mafija, apie tai, kaip buvo ginkluota Lietuvos policija.

  - Tiesos, matyt, būta. Bet tai įvyko gana seniai - 1991-92 metais. Byla dar nebaigta. Tačiau šiandien drąsiai galiu tvirtinti, kad dabar nieko panašaus nevyksta. Įsteigtas ginklų fondas, o jėgos struktūros tėra užsakovai ir kokybės tikrintojai. Visos ginklų pirkimo operacijos atliekamos per ginklų fondą.  

  - Valstybės saugumo sistema turėtų smarkiau reaguoti į "autonomininkų" judėjimą. Regis, vėl sustiprėjo jų veikla Šalčininkų, Vilniaus rajonuose. Kaip manote, ar tai savaiminis nacionalinio sąmonėjimo procesas, ar veikla, inspiruojama užsienio spec. tarnybų?

  - Ši problema iškilo dar Michailo Gorbačiovo valdymo metu. Lietuvos Konstitucija nenumato autonomijos galimybės. Kalbėti galima būtų tik apie nacionalinių mažumų teises. Tarkime, kalbos įstatymas. Konstituciškai dvikalbystė valstybėje neįteisinta. Tad tarnautojai be išlygų privalo kalbėti valstybine kalba. Žinoma, lenkas su lenku net ir valstybinėje įstaigoje gali kalbėtis lenkiškai. Tačiau raštvedybos kalba - lietuvių.

  Mano nuomone, "autonomininkai" labiau primena saviveiklininkus, nors, tiesa, mėginta kištis į valstybės vidaus reikalus.

  - Valstybės saugumas - tai ir jos ekonominių interesų gynimas. Pagrįstai kyla klausimas dėl Lietuvos muitų tarifų sistemos. Susidaro įspūdis, jog kažkam naudinga, kad Lietuvoje didėtų bedarbystė, kad pigios prastos kokybės užsienio prekės nuklotų mūsų prekystalius, o mūsų gamintojai, nesugebėdami konkuruoti, bankrutuotų ir pan. Pavyzdžių gausybė. Juk muitai tam tikra prasme turi reguliuoti valstybės ekonomiką, skatinti nerentabilias pramonės šakas.

  - Turime ekonominę policiją, finansų inspekcijas. Priimtas Žemės ūkio dotavimo įstatymas. Imamasi veiksmų dėl protekcionizmo. Bet įvyko tai, kas, matyt, turėjo įvykti - iš Vakarų plūstelėjo nekokybiška, pigi produkcija, kuri smukdo mūsų gamybą, ypač žemės ūkį. Pastaruoju metu šie reiškiniai jau norminami - artimiausiu metu bus padidintas įvežimo akcizas, muito mokesčiai. Vidaus rinka turi būti saugoma, nes be jos apie jokią kitokią rinką nėra prasmės nė kalbėti.

Opus klausimas - mokesčių rinkimas. Vidaus reikalų ministerijai perėmus sienų apsaugą, imta griežčiau kontroliuoti muitus.  

  - Kažkodėl daugelis mano, kad pakanka saujos dolerių ir per valstybės sieną prasiveši ką tik nori.

  - Žinoma, daug kas priklauso nuo tarnautojo moralės, asmens savybių, nuo pareigybių. Tačiau drįsčiau tvirtinti, kad su pluošteliu banknotų pervažiuoti sieną jau sunku. Visi automobiliai registruojami kompiuteriu. Stebima, ar tranzitu per Lietuvą vykęs krovininis automobilis "nepranyko" Lietuvos teritorijoje. Registruojama, kada jis atvyko ir kada išvyko iš Lietuvos...  

  - Nepaisant to, vogti automobiliai masiškai išgabenami iš Lietuvos...

  - Pavogtų automobilių duomenys taip pat įtraukiami į kompiuterių sistemą. Jau sudaryta sutartis su Interpolu. Tačiau tai atskira tema. Reikėtų sutvarkyti jūros pervežimus, nes atsirado privačių laivų. Bet, norint gerai sutvarkyti muitinių bazę, reikia nemažai lėšų. Be to, muitinių darbe bene svarbiausia - kadrų problema. Manyčiau, kad priimami į muitinę tarnautojai turėtų pasirašyti sąžiningumo priesaiką. Tuomet prireikus greičiau ir lengviau galima būtų organizuoti teisminį procesą.

  Nepaisant visų nesklandumų, ponui V.Geržonui tapus Muitinės departamento vadovu, padėtis gerokai stabilizavosi.

  - "Gyvosios" kontrabandos tranzitas sudaro kitokį įspūdį...

  - Tarnybinėje kalboje yra terminas "šilko keliai". Nelegalų žmonių pervežimą globoja daugelio šalių nusikalstamos grupuotės. Ši problema Lietuvoje atsirado ne su kokio nors pareigūno paskyrimu į vieną ar kitą postą. Žmonės, nemokantys nei rusiškai, nei lietuviškai, kažkokiu būdu per Rusiją ir kitas valstybes patenka į Lietuvą. Reikėtų sugriežtinti migracijos tarnybų darbą. Yra atvejų, kad nelegaliai išduodami pasai, pasitaiko kitokių pažeidimų. Drįstu teigti, kad dabar ragaujame pirmųjų nepriklausomybės metų saviveiklos vaisius. Juk ne paslaptis, kad tuo metu į muitinės pasienio postus rinkosi ne patys doriausi žmonės.  

  - Sunku mintyse suderinti Jūsų valstybės tarnybą su rašytojo darbu. Juk tai visiškai priešingi dvasiniai būviai. Ar turite laiko ir jėgų kūrybai?

  - Atsakysiu trumpai ir tiksliai: laiko kūrybai nėra. Manau, kad didžiausia mano klaida, jog įsivėliau į politiką dar Sąjūdžio laikais. Bet artėjant šešiasdešimtpenkmečiui, ketinu iš politikos pasitraukti, tegul dirba jaunimas. Aš jau politiko košės prisivalgiau. Apskritai, manau, kad žmogus turi daryti tai, ką geriausiai išmano. Aš laimingiausias prie rašomojo stalo.


 "POZICIJA" Nr.1, 1995 BALANDIS

Paskutinį kartą atnaujinta (Trečiadienis, 2011 Balandžio 13 14:56)